Pabandykim pagauti vėją laukuose

Jis mane dievina. Jis mane myli. Jis pasitinka mane didžiuliu gūsiu, kelia mano plaukus aukštyn, lyg norėdamas pasiimti drauge. Lyg norėdamas turėti mane amžinai. Lyg norėdamas, kad numirčiau ir prisikelčiau kaip jo vieno paukštė.

Jis atsiranda, kai man jo reikia. Jis mane atgaivina, išbučiuoja ir... palieka. Vėl viena. Vėl basa laukuose. 

Nugrimziu gėlių jūroje, paskęsiu žolėje, ištirpsiu rūke, pabėgsiu su lietumi, įsimylėsiu mėnulį, subyrėsiu kaip dulkės... ir tu manęs nebeturėsi. Palik mane dar kartą ir tau užges saulė, nebešypsosis mėnulis, lietus nebeglostys, gėlių žiedlapiai su tavimi nebesisuks. Palik mane ir užgęs viso pasaulio šviesa, ugnis degins, vanduo nusitemps dugnan. Palik mane ir tavo pasaulis sugrius, meilė užgęs. Tereikia vieno mano žodelio. Vieno.

Bet kad ir kas nutiktų tu liksi mano dievu, mano nakties pranašu. Mano Vėju. O aš... Aš visada būsiu tavo valdovė.