Laikyk mano ranką

 Sukaus ratu. Tavo besišypsantis veidas vis šmekštelėdavo man prieš akis. Pasaulis sukosi. Ir visai ne dėl kokių dėsnių. Jis sukosi dėl meilės, dėl tavo mylinčios rankos.

 Galiausiai vėl atsidūriau tavo glėbyje. Pakėliau akis į tave. Norėjosi šokti, bėgti, klykti ir skraidyti. Bet labiausiai norėjau visada turėti tave. Kas iš to, kad laikau tave užrakinusi širdy, jei tu to gal nepadarei?

 Žengiau žingsnį, kitą ir... Pajutau kaip tavo ranka slysta iš manosios. Ne, ne, ne... Tai tas pats lyg pasaulis slystantis tau iš po kojų. Staigiai apsisukau ir stipriai suspaudžiau tavo ranką savojoje. Tu nusišypsojai.

 - Nenori paleisti?

 - Ne. Niekada.

 - Ar tu įsitikinusi? Aš galiu būti nenuspėjamas, netoks kaip tu manai.

 - Visiškai ir amžinai, - mano širdis spurdėjo, bet dar niekada nebuvau taip tvirtai pasiryžusi.

 - Tu dar atsiimsi šiuos žodžius, - ketinau prieštarauti, bet tokia galimybė nebuvo man suteikta...

 Turiu pripažinti, kad tu greitas. Vos išsilaikiau ant kojų. Po kokių 6 minučių tu sustojai ir aš įvirtau tau į glėbį, o tu pradėjai juoktis.

 - Ar vis dar įsitikinusi?

 - Ta-taip, - atsakiau uždususi.

 Tada tu mane pradėjai vestis kartu su savimi. Priėjome kažkokią upę. Pastatei mane taip, kad būčiau nugara į upę ir tik tada supratau ką tu nori padaryti...

 - Ne, ne, ne! Aš nemoku plaukti! - tu tik kreivai šyptelėjai. - Prašau! Aš juk paskęsiu!

 - Taip ir galvojau, kad persigalvosi, - linktelėjo, bet akys atrodė liūdnos. Jo pirštai pradėjo slysti man iš rankos, bet aš juos sulaikiau.

 - Tu klydai ir vis dar klysti. Juk sakiau : taip nebūs, - vėl pritraukiau jį prie upės ir jau ketinau kristi, kai...

 ... Tu sugriebei mane už liemens. Tavo rankų šiluma persismelkė man per marškinėlius.

 - Jei tu manęs nepaleisi, tada nesulauksi dienos, kai tave paliksiu, kai tavęs nemylėsiu, - jo akys buvo tokios nuostabios, tokios gilios, tokios mylinčios ir pasakančios viską : jo meilę, mano ateitį ir kasdienybę. Mano ilgą laimingą gyvenimą... Su juo.

 Jis pakėlė mane ir... Pabučiavo. Taip lyg būčiau karalienė. Tik jo vieno karalienė.

Kai pasaulis subyrės

 Kai pasaulis subyrės nebeliks meilės, draugystės, nebeskęs jūroje paskutiniai saulės spinduliai, nebebus žvaigždėtų naktų. Nebe laikysi manęs už rankos ir aš nebežiūrėsiu į tavo akis.

 Pasaulis aplink mus byrės, o tu toliau laikysi mane apsikabinęs ir šnibždėsi :

 - Pažvelk į dangų. Žiūrėk tik į jį. Juk tai paskutinė naktis. Mūsų naktis.

 Ir aš žiūrėsiu. Žiūrėsiu iki paskutinės minutės. Žvaigždės buvo mūsų paslapčių  ir meilės sargės, tad jos vienos ir liudys paskutinę naktį, mūsų byrantį pasaulį.

 Bet kai likimas blokš mus tolyn, kai mūsų rankos iš paskutiniųjų stengsis pasiekti viena kitą, aš žvelgsiu tik į tavo akis. Į tavo mylinčias, guodančias akis. Jų svarbus žvilgsnis įsismelks man į sielą ir liks ten amžinai. Bet kas ta amžinybė, jei po kelių minučių ir taip neliks mūsų pasaulio? Tai kam tie atsiminimai? Ar kur nors Visatoj skraidys mūsų atsiminai ir  kokia nežemiška būtybė juos ras ir patikės meile? 

 Pasaulis byra. Po kelių sekundžių jo nė pėdsako nebeliks, tai kam tos ašaros? Pasaulis nuo jų gi nesusiklijuos. Tai kodėl negyvenai taip, kad nebijotum mirti? Kodėl nemylėjai taip, kad būtų skaudu paleisti?

Pabandykim pagauti vėją laukuose

Jis mane dievina. Jis mane myli. Jis pasitinka mane didžiuliu gūsiu, kelia mano plaukus aukštyn, lyg norėdamas pasiimti drauge. Lyg norėdamas turėti mane amžinai. Lyg norėdamas, kad numirčiau ir prisikelčiau kaip jo vieno paukštė.

Jis atsiranda, kai man jo reikia. Jis mane atgaivina, išbučiuoja ir... palieka. Vėl viena. Vėl basa laukuose. 

Nugrimziu gėlių jūroje, paskęsiu žolėje, ištirpsiu rūke, pabėgsiu su lietumi, įsimylėsiu mėnulį, subyrėsiu kaip dulkės... ir tu manęs nebeturėsi. Palik mane dar kartą ir tau užges saulė, nebešypsosis mėnulis, lietus nebeglostys, gėlių žiedlapiai su tavimi nebesisuks. Palik mane ir užgęs viso pasaulio šviesa, ugnis degins, vanduo nusitemps dugnan. Palik mane ir tavo pasaulis sugrius, meilė užgęs. Tereikia vieno mano žodelio. Vieno.

Bet kad ir kas nutiktų tu liksi mano dievu, mano nakties pranašu. Mano Vėju. O aš... Aš visada būsiu tavo valdovė.

Pirmas mano žodis ČIA

 Kaip smagu rašyti savo nuosavame bloge! Jaučiuosi tokia laisva, net juokinga. Myliu rašymą, kūrybą, esu žmogus prie meno. Kurdama šį blogą galvojau, kad čia išsiliesiu, tobulėsiu ir parodysiu pasauliui savo kūrybą. Išliesiu visas savo mintis, parodysiu visus savo veidus, net pačius keisčiausius, baisiausius ir visiškai nutrūkusius nuo virvių. Gal kam jau dabar pasirodžiau nenormali, gal tokia ir esu, bet na ir kas? Esu tokia kokia esu ir man vienodai! Biški paplaukusi, žiauri svajotoja ir bloga gramatikė? Taip, tai aš.

 Susikūriu savo laimę svajose, jose gyvenu ir niekas į jas neįsiverš ir jų nesunaikins. Jei myliu, tai iš visos širdies. Jei nekenčiu, tai galiu užmušti. Esu agresyvi ir tuo pačiu meili. Ką norite tą galvokite, juk žinote, kad nepasikeisiu.

Nenoriu atrodyti bjauri ar linkusi ginčytis, nes tokia nesu. Jei varysite ant manęs aš jums nieko neatsakysiu, nebent tai būtų baisi netiesa.

 Tai tiek apie mane, laukite  straipsnių.

 P. S. Mano vardas Gabija - baltų ugnies ir šeimos židinio deivė ( vardas man labai tinka, nes aš tokia ir esu ).