Pasaulis aplink mus byrės, o tu toliau laikysi mane apsikabinęs ir šnibždėsi :
- Pažvelk į dangų. Žiūrėk tik į jį. Juk tai paskutinė naktis. Mūsų naktis.
Ir aš žiūrėsiu. Žiūrėsiu iki paskutinės minutės. Žvaigždės buvo mūsų paslapčių ir meilės sargės, tad jos vienos ir liudys paskutinę naktį, mūsų byrantį pasaulį.
Bet kai likimas blokš mus tolyn, kai mūsų rankos iš paskutiniųjų stengsis pasiekti viena kitą, aš žvelgsiu tik į tavo akis. Į tavo mylinčias, guodančias akis. Jų svarbus žvilgsnis įsismelks man į sielą ir liks ten amžinai. Bet kas ta amžinybė, jei po kelių minučių ir taip neliks mūsų pasaulio? Tai kam tie atsiminimai? Ar kur nors Visatoj skraidys mūsų atsiminai ir kokia nežemiška būtybė juos ras ir patikės meile?
Pasaulis byra. Po kelių sekundžių jo nė pėdsako nebeliks, tai kam tos ašaros? Pasaulis nuo jų gi nesusiklijuos. Tai kodėl negyvenai taip, kad nebijotum mirti? Kodėl nemylėjai taip, kad būtų skaudu paleisti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą