Jis atsiranda, kai man jo reikia. Jis mane atgaivina, išbučiuoja ir... palieka. Vėl viena. Vėl basa laukuose.
Nugrimziu gėlių jūroje, paskęsiu žolėje, ištirpsiu rūke, pabėgsiu su lietumi, įsimylėsiu mėnulį, subyrėsiu kaip dulkės... ir tu manęs nebeturėsi. Palik mane dar kartą ir tau užges saulė, nebešypsosis mėnulis, lietus nebeglostys, gėlių žiedlapiai su tavimi nebesisuks. Palik mane ir užgęs viso pasaulio šviesa, ugnis degins, vanduo nusitemps dugnan. Palik mane ir tavo pasaulis sugrius, meilė užgęs. Tereikia vieno mano žodelio. Vieno.
Bet kad ir kas nutiktų tu liksi mano dievu, mano nakties pranašu. Mano Vėju. O aš... Aš visada būsiu tavo valdovė.

Gana įdomu ir jauku, bet susikaupti skaitant baisiai trukdė mažos klaidelės, kurių tyčiomis netyčiomis privėlei :)
AtsakytiPanaikinti